Būna, kai kurie tėvai skundžiasi, kad jų vaikas nevalgus: nepripažįsta nei daržovių, nei vaisių, juolab sriubos. Tad neretai imamasi įvairių gudrybių, pavyzdžiui, įjungiamas TV, duodamas mobilusis ar net lakstoma iš paskos su šaukšteliu košės. O kartais maistas pasitelkiamas kaip vaiko nuraminimo priemonė, atpildas arba kaip bausmė už netinkamą elgesį. Apie tai, kokie pavojai slypi po tokiu tėvų elgesiu ir kaip rasti „sveiką santykį“ su maistu nuo pat mažens? Pavojų tokiame tėvų elgesyje, siekiant pamaitinti vaiką nevalgiuką pasitelkus įvairiausias gudrybes, slypi labai daug:
- Pirmiausia, ignoruojamas vaiko poreikis pačiam nuspręsti/parodyti, kada nori valgyti, kada ne. Taip vaikas neišmoksta jausti organizmo poreikių, kada atsiranda fiziologinis alkis, kada ne; kada ateina sotumas, o kada ne.
- Vaikas permaitinamas ir programuojamas persivalgymas kaip norma.
- Skatinamas nesąmoningas valgymas, kas veda taip pat į antsvorį.
- Vystosi emocinis valgymas.
- Maistas sureikšminamas, tarsi tai būtų svarbiausias dalykas pasaulyje, tokiu būdu sustiprinamas emocinis valgymas.
Pasekmės labai skaudžios ir fiziškai, ir psichologiškai. Nutukimo paplitimas tarp vaikų vis didėja. Toks tėvų elgesys tikrai prie to prisideda. Vaikas mokomas valgyti, kai net nenori. „Nevalgumas“ – tai aplinkos įtakos pasekmė, o ne vaiko prigimtis. Nesąmoningas maitinimas ar papirkinėjimas desertais tikrai nepaskatins vaiko valgyti sveiko maisto. Priežasčių, dėl ko vaikas nevalgus, reikia ieškoti šeimos viduje, elgesyje su vaiku ir pačių tėvų mitybos įpročiuose (nekalbant apie specialiųjų poreikių reikalaujančius vaikus).
Pirmiausia tėvams reikia išbraukti iš vaiko mitybos užkandžius, jei jis nevalgo pagrindinių valgių: reikia vaikui suteikti progą išalkti. Po to pasigilinti į šeimos mitybos įpročius, emocinę būklę. Būdų, kaip „įskiepyti valgumą“ tikrai yra ir ne vienas. Svarbu individualus žvilgsnis į šeimą. Prireikus pagalbos, dietologas tikrai padės.
Maistas – kaip apdovanojimas vaikui arba bausmė. Tėvai labai dažnai maistą vaikams naudoja kaip atpildą už gerus akademinius pasiekimus, už gerą elgesį, pvz. kad susitvarkė kambarį, ar atliko paskirtą užduotį. Taip pat maistas naudojamas kaip vaiko nuraminimo būdas ar kaip vienintelis šeimos kartu praleidimo būdas. Neretai jau anksčiau minėti „nevalgiukai“ yra gąsdinami bausmėmis, kad nevalgys. Arba renkamasi kitas būdas – paskatinti maistu: „suvalgysi sriubą, gausi ledų“. Tėvai taip elgiasi iš nerimo, kad vaikas liks alkanas: nuo pat gimimo mamos ir tėčiai atiduoda visą meilę ir rūpestį. Rūpinasi jo fiziologiniais poreikiais, kad būtų pamiegojęs, sausas ir pavalgęs. Pavalgęs, vadinasi, laimingas. O visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi. Dėl to griebiamasi įvairiausių metodikų, nepagalvojant apie ilgalaikes pasekmes ir ko iš tikro mokome savo vaikus. Tokiu būdu vaiko psichikoje ir fiziologiškai nesiformuoja fiziologiniai alkio ir sotumo jausmai (pvz., sustojama valgyti, kai jau ateina sotumas, o ne tuomet, kai pusiau pasisotinama); neišmokstama sąmoningo valgymo, kai galime sustoti, būti čia ir dabar, pasimėgauti kvapu ir skoniu; išmokstama labai žalingo emocijų valdymo būdo – emocinio valgymo. Taip pat maistas tampa pervertinamas, o tai gali sąlygoti valgymo sutrikimus.
Leiskite vaikui išalkti. Kalbant apie „nevalgiukus“, tėvams pirmiausia reikia įsiklausyti ir išgirsti vaiką bei jo poreikius (o ne savo nerimastingas mintis). Tuomet leisti vaikui išalkti (galbūt tai bus keturios, o gal ir septynios valandos). Svarbiausia, kad nebūtų užkandžių. Jei vaikas jau žino, kad dabar pasispyriojus vėliau gaus užkandžių, ar tik to, kas jam skanu, tai ir nenustos atsisakinėti valgyti. Čia slypi labai daug niuansų. Reikia nebijoti vaiko emocijų. Tikrai taip, jis supyks, kad negauna taip, kaip yra įpratęs. Ir mes turime žinoti, ką mes, kaip tėvai, turime daryti su vaiko pykčiu. Padėjus vaikui nusiraminti, toliau reikia išlikti ramiems ir pakartoti, kad „gali rinktis: arba lieki alkanas, arba valgai, kas paduota, arba pasiimk, ką tik nori“ (šiuo atveju reikia pasirūpinti, kad namuose nebūtų nieko kito).
Pasirinkimas privalo būti, norint išlaikyti autonomijos bazinį emocinį poreikį. Bent du pasirinkimai vaikui būtinai turi būti: „alkanas arba imk, kas paduota“. Jei vaikas pasirenka likti alkanas, patariama jį palikti alkaną iki kito valgymo be užkandžių ir be pateikto maisto – pavalgys vėl su visa šeima kartu, kai bus kitas valgymas. Tai jo pačio pasirinktos natūralios pasekmės. Jei atliekama taisyklingai, daugumai vaikų užtenka 1–3 kartų suprasti, kad šokinėjimai, maisto sureikšminimas ir „desertukai“ pasibaigė ir nuo šiol valgys viską su šeima. Ši metodika veiks, esant reguliariam valgymui, kai visa šeima valgo tą patį maistą. Jei kas iš šeimos narių komentuos, kad vienas ar kitas produktas neskanu, ar pats nevalgys, tai nereikia tikėtis iš vaiko, kad jis darys kitaip. Dėl to reikia nepamiršti, kad vaikai modeliuoja elgesį. Kaip daro tėvai, darys ir vaikai. Tenka ir tėvams perimti racionalios mitybos įpročius, kas nėra blogai.
Patarimai, kaip padėti vaikui „susidraugauti“ su maistu:
- Nuo mažens laikykitės mitybos reguliarumo, „nenumeskite“ naujo produkto, jei vaikas atsisakė kelis kartus suvalgyti (įvairios literatūros duomenimis, sakyti, kad vaikas nemėgsta vieno ar kito produkto galima, kai atsisako 68-82 kartus);
- Nesureikšminkite maisto;
- Neraminkite vaiko emocijų „pakištukais“;
- Nerodykite vaikui netinkamo elgesio, pvz. nevalgykite prie televizoriaus, neužkandžiaukite ir pan.
Radviliškio rajono visuomenės sveikatos biuro informacija
Spausk "Facebook" ir persiųsk šią žinią visiems savo draugams!!!
