Žmonių su negalia visada buvo, tačiau anksčiau jie buvo labiau užsisklendę. Dar gyva atmintis, kai asmuo su negalia Lietuvoje buvo atmetamas, paliekamas ar apleidžiamas tėvų, išjuokiamas, išnaudojamas, nepriimamas į „normaliųjų“ bendruomenę, nevertinamas, izoliuojamas, pamirštamas… Įstojus į Europos Sąjungą pradėta aktyviau kalbėti apie neįgaliųjų integraciją. Paaiškėjo, jog įstatymai priimti, tačiau lietuvių sąmonė dar nepasirengusi priimti žmonių su negalia kaip lygiateisių visuomenės narių .
Neretai, viešoje vietoje pamatę neregį, žmogų judantį ratukų pagalba arba pastebėję bet kokį kitą negalios požymį, praeiviai stabteli, smalsiai stebi. Nors neįgalieji įgyja teisę tapti pilnaverčiais piliečiais, tačiau atsirado kita grėsmė – dauguma neįgaliųjų kolegų ar šeimos narių, nepaisydami lygiateisiškumo principo, dažnai ima jiems pataikauti, perdėtai siūlyti pagalbą. Patys neįgalieji tuomet jaučiasi nejaukiai – jie nelaukia gailesčio, o prašo tik pagarbos ir pripažinimo.
Negalia – tai ne tik fizinis negalavimas, kuriam esant keičiasi gyvenimo įpročiai, galimybės ir pan. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria neįgalieji, yra toli gražu ne fizinės, o socialinės ir psichologinės. Neįgalus žmogus susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu į save, jis menkai vertina pats save ir jaučiasi nevisavertis dėl paties negalios pobūdžio (fizinės būklės). Neįgaliųjų adaptacija visuomenėje nėra vien jų problema. Visuomenė dažnai būna nepasirengusi priimti jų kaip lygiaverčių narių. Negalia primena apie žmogaus pažeidžiamumą ir baugina aplinkinius. Didžiausia visuomenės problema –negebėjimas į neįgalų žmogų žvelgti objektyviai, nestigmatizuojant ir neturint išankstinio nusistatymo.
Svarbu tolerancija ir gebėjimas bendrauti su jais, o ne nuostaba ar žvilgsnio nukreipimas į šalį. Bendravimo kultūra nepriklauso nuo teisinių aktų – visų pirma reikėtų pradėti nuo asmenybės vertybių ugdymo. Su derama pagarba ir nuoširdumu reikėtų ištarti sau, kad visi žmonės nusipelnė lygių bendravimo galimybių. Svarbu pastebėti žmogaus sugebėjimus ir asmenybę, o tik po to – jo negalią. Išmokti tinkamai bendrauti nesunku – svarbiausia noras ir asmeninės nuostatos. Galbūt kol kas neturite draugų su negalia, bet sunku nuspėti, kas laukia ateityje ir į kurią pusę likimas pasuks gyvenimo vairą rytoj. Norint būti lygiaverčiais partneriais, bendraujant reikėtų pamiršti išorinius skirtumus ir dėmesį sutelkti į esminius dalykus – dalintis naujienomis, pomėgiais ir patirtimi. Reikėtų pripažinti, kad visoms socialioms būtybėms reikia pripažinimo ir lygiateisiškumo. Pavyzdžiui, einant plačiu taku, galima bičiuliui pasiūlyti palenktyniauti – nesvarbu, kad vienas bėga, o kitas važiuoja dviračiu, vežimėliu, riedlente ar klibinkščiuoja su ramentais. Visi jie džiaugiasi lenktyniavimo procesu – juokiasi, replikuoja vienas kitam…
Taigi, tolerancija yra pagrįsta jautrumu ir pagarba kitam žmogui, jo interesams, nuomonei bei jo žmogiškosios vertės pripažinimu. Todėl priimkime žmones su negalia kaip sau lygius bendraminčius ir vertinkime ne jų išvaizdą, o kompetencijas, asmenines vertybes.
Radviliškio rajono visuomenės sveikatos biuras
Spausk "Facebook" ir persiųsk šią žinią visiems savo draugams!!!
