Viskas, kas čia sutelpa, yra pasaulis: gyvenimas, mirtis, žmonės ir visa kita, kas mus supa. Pasaulis nesuvokiamas. Niekada jo nesuprasime; niekada neatskleisime jo paslapčių. Todėl priimkime pasaulį tokį, koks yra – gryna paslaptis.
K. Kastaneda
Savižudybių tema nėra dažnai aprašoma žiniasklaidoje, nors šio reiškinio mastai yra išties grėsmingi – Lietuva pagal savižudybių statistiką ir toliau pirmauja pasaulyje. Šios srities specialistai ir jaunimo organizacijų atstovai pasigenda žiniasklaidoje pozityvios bei analitinės informacijos, susijusios su savižudybių problema.
Pasaulinės Savižudybių Prevencijos Organizacijos ir Pasaulinės Sveikatos Organizacijos iniciatyva, 2003-09-10 dieną, pirmą kartą paminėta Pasaulinė Savižudybių Prevencijos Diena. PSO duomenimis, savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15–34 metų amžiaus) mirties priežastis. 10–19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės užima 2–3 vietą tarp mirties priežasčių. Apklausus šio amžiaus jaunuolius paaiškėjo, jog apie savižudybę galvojo 29–60 proc. asmenų, ketino žudytis 7,5–9 proc. jaunuolių, o 7,5 proc. jų mėgino tą padaryti.
Nuo 2010 m. savižudybių skaičius Lietuvoje kito nežymiai, didžiausias savižudybių skaičius buvo užregistruotas 2013 m. – 36,7 atv. 100 000-čiui gyventojų. Radviliškio rajone nuo 2010 m. stebimas savižudybių didėjimas, nuo 30/100 000 gyv. 2010 m. iki 40,6/100 000 gyv. 2014 m. Radviliškio rajone, kaip ir šalyje, išsiskyrė 2013 m. (62,3/ 100 000 gyv.; 25 abs.sk.). Higienos instituto sveikatos informacijos centro duomenimis 2014 m. nusižudė 16 Radviliškio rajono gyventojų, iš jų 13 vyrų ir 3 moterys.
Ypač neramina, kad mirtį renkasi ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį.
Maištaujančiam paaugliui didžiausiu autoritetu tampa vyresnis kiemo draugas. Tuo tarpu kenčiančiam mažyliui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs visateisis šeimos narys. Specialistai teigia, jog iki dešimties metų pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinį dirgiklį reaguoja itin jautriai, neapgalvodamas savo veiksmų ir impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kuris suaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena. Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais ir artimiausiais suaugusiais – tėvais.
Pasak statistikos, apie savižudybę mąsto maždaug 70 proc. sergančiųjų depresija, tačiau ranką prieš save pakelia vos 15 proc. Pastaraisiais metais įvairiose užsienio šalyse atlikti moksliniai tyrimai parodė, jog mintys apie savižudybę nedingsta gydytojui paskyrus antidepresantų. Dažniau žudomasi dėl dvasinių, o ne fizinių kančių. Pasitraukti iš gyvenimo mėginama ir pradėjus gydymo nuo depresijos procesą, kai žmogus mano, kad nepajėgs įveikti iškilusių problemų ir nemato išeities iš krizinės situacijos.
Daug savižudybių yra politinio protesto forma: 1963 m. budistų vienuolių susideginimas Vietname, 1969 m. čekų studento Jano Palacho susideginimas, protestuojant prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, 1972 m. kauniečio Romo Kalantos susideginimas, protestuojant prieš sovietų okupaciją ir kt.
Daugelis teorijų bando paaiškinti savižudybės fenomeną, sukurti sistemą, išsiaiškinti kokį nors savižudybės aspektą. E.S.Shneidmanas (1993) teigia, kad neįmanoma sukurti savižudybių teorijos, paaiškinančios savižudybės fenomeną taip, kad visiškai atitiktų šio autodestruktyvaus elgesio įvairovę ir sudėtingumą.
Genetika, paveldimumas, šeima. Savižudybės šeimoje skatina kitų šeimos narių savižudišką elgesį. Beveik pusės mėginančių nusižudyti žmonių šeimose yra buvę savižudybių.
Psichosocialinės priežastys. Psichosocialinių problemų, konfliktų, krizių įvairovės neįmanoma aprašyti ne tik dėl jų gausybės, individualumo, bet ir dėl prieštaringų požiūrių. Pateikiame dažniausiai minimas ir savižudybių rizikos požiūriu daugelio tyrėjų sutartinai laikomas svarbiomis situacijas:
Vienatvė. Savižudybės grėsmė ypač reali tiems, kurie gyvena vieni, atsiskyrę, prie nieko neprisirišę, neturintys pareigų, – visko, kas padėtų jiems išlikti gyviems. Dažniau tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Vienišumas, pojūtis, kad esi niekam nereikalingas ar net našta kitiems, gali kilti ir kai šeimoje nėra santarvės, kai žmogus nesuprantamas, žeminamas.
Šeimos statusas. Savižudybės rizika mažėja tokia tvarka: našlių (didžiausia), išsiskyrusių, viengungių, vedusių be vaikų, vedusių su vaikais (mažiausia).
Gyvenimo stereotipo lūžis dažniau pasireiškia persikėlus gyventi kitur, pradėjus mokslus naujoje mokymo įstaigoje, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai ir kt.
Ankstesni mėginimai nusižudyti arba savižudis giminėje – tai veiksniai, tarsi panaikinantys “draudimą” žudytis. Jeigu šeimoje yra buvę savižudžių, nesistengiama kovoti su savimi, pasiduodama įsitikinimui, kad tai – “šeimos likimas”. Pavyzdžiui, nusižudė ne tik E. Hemingway, bet ir jo tėvas, brolis, sesuo, anūkė.
Konfliktai, stresai, krizės – būklės, dažnai susijusios su santykiais šeimoje, darbinėmis, teisminėmis, išsilavinimo problemomis, sustiprėjančiomis egzaminų laikymo metu.
Finansinės–ekonominės problemos didina savižudybės riziką. Amerikos mokslininkų duomenimis, ekonominiai stresoriai nustatyti 24 % savižudybių.
Bedarbystė – savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus.
Alkoholis – daugelyje šalių tai populiariausias piktnaudžiavimo objektas, sukelianti priklausomybę toksinė medžiaga, dėl kurios kyla įvairių sveikatos sutrikimų, nelaimingų įvykių, nusikaltimų, mirčių ir kt..
Somatinės ligos. Sergant lėtine liga iškyla daug fizinių, psichologinių ir socialinių problemų. Somatinės ligos dažnai sukelia skausmą, negalią, bedarbystes riboja socialinį gyvenimą, ir pan. Ypač didelė krizė išgyvenama diagnozės nustatymo metu: netikėjimas (negi esu ligonis?), nerimas (kokia liga sergu, kokia prognozė, kokia tikimybė pasveikti…). Gali apimti neigimas, priešinimasis, nusivylimas savimi, ligos eiga, gydymu, gausėjančiomis socialinėmis-ekonominėmis problemomis.
Taigi savižudybė – įvairialypis veiksmas, visais laikais svarbus tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu. Tai opi ne tik psichikos sveikatos, bet apskritai visuomenės sveikatos problema.
Radviliškio visuomenės sveikatos biuro sveikatos stiprinimo specialistė S.Armonienė
Spausk "Facebook" ir persiųsk šią žinią visiems savo draugams!!!
