Jeigu jūsų vaikas maistą nešasi prie kompiuterio, negeba atpasakoti perskaityto teksto ar neramiai miega – vertėtų susirūpinti. Anot specialistų, tai gali būti priklausomybės nuo informacinių technologijų požymiai. Nors technologijos tapo neišvengiama kasdienybės dalimi, vis dėlto specialistai kalba ir apie augančią priklausomybę nuo kompiuterio, išmaniojo telefono ar planšetės.
Technologijos nėra absoliutus blogis: šiais laikais mažai kas išsiverčia be interneto. Jis didžiausias pagalbininkas darbe, mokykloje, namie ar pramogaujant. Priklausomybė nuo kompiuterio vystosi ypač greitai. Tai lemia ne pats kompiuteris, o socialinės ar psichologinės žmogaus problemos, o taip pat ir fiziologinės. Tad konstatuojama, jog šalia alkoholizmo ar narkomanijos problemų, mūsų laikais pasaulyje atsirado dar viena skaudi problema – priklausomybė kompiuteriui.
Išskiriama, jog riba tarp žalingo ir normalaus naudojimosi internetu sunkiai apčiuopiama. Žmogus, prie kompiuterio praleidžiantis trisdešimt valandų per savaitę, gali nepajusti žalingo jo poveikio, o kitas asmuo, naudodamasis tik dvidešimt valandų per tą patį laiką, gali turėti priklausomybę. Beje konstatuojama, jog dauguma individų net nesuvokia, kad asmeniniame gyvenime turi problemų, susijusių su šia priklausomybe. Priklausomybė nuo kompiuterio yra panaši į priklausomybę nuo interneto bei internetinių žaidimų ir sunkiai nuo jų atskiriama. Priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų pastaruoju metu laikomos priklausomybės nuo kompiuterio porūšiais, nes turi tuos pačius simptomus. Ne kiekvienas, dažnai sėdintis prie kompiuterio, tampa priklausomas. Yra tam tikri požymiai, rodantys, kad susidurta su priklausomybe kompiuteriui, bet reikia vertinti ne kiekvieną požymį atskirai, o jų suminį veikimą, nes ne visiems pacientams pasireiškia tie patys simptomai.
Išskiriami šie:
- kompiuteris nebeišjungiamas, paaiškinant tai noru išvengti laiko sąnaudų kompiuteriui „pasikrauti“: jis turi būti kiekvieną akimirką paruoštas „darbui“;
- kompiuterio funkcijų užtikrinimas jo komponentų (pvz., motininė plokštė) atsarginių dalių kaupimu;
- kasdieninė veikla (pvz., valgymas) perkeliama prie kompiuterio;
- poreikis anksčiau mėgtus laisvalaikio praleidimo būdus „išmesti iš sąrašo“, kad būtų galima daugiau laiko sėdėti prie kompiuterio;
- dažnai atidedami susitikimai su draugais ar giminėmis pasiteisinant, kad reikia ramybės, o „laimėtą“ laiką praleidžiant prie kompiuterio;
- negalėjimas ar sunkumai atsipalaiduoti – nei psichiškai, nei fiziškai;
- medžiotojo/kolekcionieriaus principas: perkama techninė ir programinė įranga, kuri nėra iš tikrųjų reikalinga, tik norima ją turėti „dėl viso pikto“.
- nesugebėjimas kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie kompiuterio;
- socialinių ryšių praradimas;
- pakitęs dienos/nakties ciklas.
Vis dažniau atsiranda pacientų, kurie skundžiasi sutrikimais, atsiradusiais dėl ilgo naršymo internete, sėdėjimo prie televizoriaus, įnikimo į planšetę ar išmanųjį telefoną. Vaikai nebemoka bendrauti, menksta kūrybiškumas, jie negeba fantazuoti, atpasakoti perskaityto teksto, sukurti istorijos. Didžiulis ir vienišumo jausmas, randasi depresinių simptomų, kyla nerimas, prasideda miego sutrikimai. Jei ir toliau tiek pat naudojamasi technologijomis, atsiranda psichosomatinių sutrikimų, nes į didelę įtampą, neigiamus išgyvenimus reaguoja visas kūnas. Prie psichosomatikos galima priskirti kvėpavimo, virškinimo sutrikimus, alergijas.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kiek laiko vaikas praleidžia prie kompiuterio, kaip ilgai iš rankų nepaleidžia telefono, kiek ilgai sėdi prie televizoriaus. Kitas svarbus orientyras – turinys: jei tai televizorius – ką vaikas žiūri, jei kompiuteris – kokius žaidimus žaidžia, jei virtuali socialinė erdvė – su kuo ir apie ką bendrauja.
Kai kurie tėvai yra gana savanaudiški: vaikui į rankas duodant planšetę ar išmanųjį telefoną, tenkinami tėvų asmeniniai poreikiai. Kad tik vaikas nelįstų į akis, netrukdytų, kad mama galėtų su drauge kavos išgerti ar tėtis pasižiūrėti kokį filmą. Ir vaikui tuo metu gerai, ir tėvams. Vaikas visada nori žaidimų. Dėl žaidimų – būtent kompiuterinių – atitrūkstama nuo buities, darbų, netgi nuo pamokų.
Dažnai kylantis klausimas – kaip laisvalaikis, leidžiamas ne su tikrais draugais tikrame kieme, o prie kompiuterio, gali paveikti tolesnį socialinį vaiko gyvenimą? Vaikams kenksminga tai, kad nesiformuoja tikrieji, realūs bendravimo įpročiai. Mes, tiesiogiai nesusitikdami su žmonėmis, negalime matyti jų emocijų, tikrų reakcijų, negalime pastebėti, kuo jie panašūs į mus, kuo skiriasi. Internetinėje erdvėje mygtuko spustelėjimu viskas labai greitai sukuriama. Žaidimuose daug gyvybių, veiksmas vyksta greitai, paskui atsiranda ir nesąmoningas virtualios erdvės perkėlimas į realybę. Nebeatskiriama, ar tai išties vyksta, ar tik ekrane. Sukuriamas pseudoscenarijus, kad ir šiapus galima daryti taip, kaip ekrane. Bet šiapus taip nebepavyksta. Atsiranda nusivylimas, tuomet – ir nerimo sutrikimai, ir depresiniai požymiai, nepasitikėjimas savimi, nebelieka gebėjimo spręsti situaciją.
Turėtume įsisąmoninti, kad tėvai turėtų sekti paskui vaikus, įsiklausyti į mažuosius. Būna, kad tėvai nė nepažįsta savo vaiko, nežino, kas vyksta jo širdelėje. O ten vyksta daug sudėtingų procesų. Jei vaikas neturi atramos, nepasitiki, bijo tėvų, tada nesidalina savo mintimis, išgyvenimais, nes bijo būti sukritikuotas, galbūt net pažemintas. Todėl vaikas ieško įvairių saviraiškos būdų ir vienokius ar kitokius randa.
PATARIMAI TĖVAMS, KAIP UŽKIRSTI KELIĄ KOMPIUTERINĖS PRIKLAUSOMYBĖS IŠSIVYSTYMUI:
- Išmokite atpažinti piktnaudžiavimo kompiuteriu požymius. Pasitarkite su specialistais, paskaitykite literatūrą.
- Skirkite vaikui ir jo interesams dėmesio. Domėkitės tuo, ką veikia Jūsų vaikas. Pasiūlykite jam veiklų ir skatinkite jo domėjimąsi.
- Stebėkite, koks po žaidimo kompiuteriu būna Jūsų vaikas: ar keičiasi jo nuotaika (gal tampa irzlesnis, piktesnis?). Jeigu keičiasi nuotaika, vadinasi, jis emociškai pernelyg į tai įsitraukia.
- Nepražiopsokite! Besivystant priklausomybei nuo kompiuterio atsiranda „emocinio bukumo“ simptomai. Vaikas nustoja emociškai reaguoti į namiškius: jam darosi nesvarbu tai, kad Jūs pykstate, kad rodote susirūpinimą ir pan. Jis tampa abejingu tam, kas sakoma, apsisukęs ir vėl daro tai, kas jam buvo uždrausta ar ko buvo prašoma nedaryti. Tai svarbus simptomas.
- Reikėtų susirūpinti, jei stebimi sekantys psichologiniai ir fiziniai pripratimo simptomai:
- nesugeba baigti žaisti (sako: „tuoj“ ar „gerai gerai“, tačiau vis vien niekaip nebaigia; ignoruoja paliepimus ar prašymus nustoti žaisti);
- tampa nesvarbus bendravimas su namiškiais ir draugais (nebenori kartu eiti į kiemą ar važiuoti į svečius, nebesidomi namų ruošos darbais ir nebeatlieka jam priskirtų darbų, mažiau kalbasi su namiškiais, pyksta, jei įėję į kambarį tėvai/sesė/brolis kalbina ir „trukdo“ žaisti);
- nešasi valgyti prie kompiuterio vietoj to, kad valgytų virtuvėje;
- atsiranda problemos mokykloje (neatlieka namų darbų, ima gauti prastesnius pažymius, praleidžia pamokas ir pan.);
- nekreipia dėmesio į asmeninę higieną (krauna graužtukus, kurie guli po keletą dienų, „nemato“ besikaupiančių „priaugusių“ arbatos puodelių, nenori praustis, persirengti ir pan.);
- keičiasi miego įpročiai arba ima trikti miegas.
