Virusiniai hepatitai – plačiai paplitusios infekcinės ligos, turinčios reikšmingą poveikį visuomenės sveikatai. Siekiant sumažinti sergamumą ir mirtingumą nuo hepatitų B, C ir D, jų kontrolė įtraukta į Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslus iki 2030 m. Hepatitų prevencija taip pat mažina hepatoceliuliarinės karcinomos ir kepenų transplantacijų poreikį.
Virusinius hepatitus sukelia hepatito A–G virusai, priklausantys skirtingoms virusų šeimoms ir pasižymintys nevienodomis biologinėmis bei epidemiologinėmis savybėmis.
Kepenys yra pagrindinis metabolinis organas, atliekantis daug gyvybiškai svarbių funkcijų. Pažeidus kepenų ląstelę hepatocitą, vystosi citolizinis kepenų sindromas. Kepenys dėl hepatito ligos palaipsniui pradeda irti ir nebeatlieka savo funkcijų. Hepatocitą gali pažeisti virusai, toksinai, vaistai, parazitinės ligos, alkoholis.
Hepatito simptomai
Kai kuriais atvejais, ypač ankstyvose ligos stadijose, hepatitas gali būti besimptomis. Bet dažniausiai užsikrėtęs hepatitu žmogus gali jausti tokius simptomus kaip nuovargis, silpnumas, apetito stoka, karščiavimas, pilvo skausmas, odos niežulys, pageltusi oda ir akys, tamsus šlapimas. Negydant hepatito, gali išsivystyti ilgalaikės komplikacijos – lėtinis kepenų uždegimas, kepenų cirozė, kepenų vėžys.
Plitimo keliai
- Hepatito A virusas (HAV) plinta fekaliniu–oraliniu būdu per užterštą maistą ir vandenį, taip pat registruojami atvejai tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais.
- Hepatito B virusas (HBV) ir hepatito C virusas (HCV) perduodami per kraują, lytinius santykius ir iš motinos vaikui gimdymo metu.
- Hepatito D virusas (HDV) plinta ir gali daugintis tik esant HBV infekcijai.
- Hepatito E virusas (HEV) dažniausiai perduodamas per užterštą vandenį arba nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną.
- Hepatito G virusas (HGV) plinta per kraują, tačiau retai sukelia sunkias kepenų ligas.
Situacija Lietuvoje
Lietuvoje labiausiai paplitęs hepatitas C. 2024 m. registruoti 45 ūminio ir 1832 lėtinio hepatito C atvejai. Nuo 2022 m. vykdoma nemokama 1945–1994 m. gimusių gyventojų patikra padidino diagnozuotų atvejų skaičių ir sudarė galimybes anksčiau pradėti gydymą. 2024 m. registruoti 26 ūminio ir 191 lėtinio hepatito B atvejai. Sergamumą mažina vakcinacija ir nėščiųjų patikra.
Virusinių hepatitų diagnostika
Virusiniai hepatitai diagnozuojami taikant serologinius ir molekulinius tyrimus. Klinikiniai simptomai (gelta, hepatomegalija), rizikingas elgesys, buvę kraujo ar jo produktų perpylimai bei padidėję kepenų fermentų ALT, AST, bilirubino rodikliai leidžia įtarti hepatitą, tačiau neidentifikuoja sukėlėjo.
Hepatito B diagnostikoje svarbiausi serologiniai žymenys. Antikūnių išlikimas po ūmaus hepatito ilgiau nei 6 mėnesiai rodo lėtinę infekciją. Lėtinio virusinio hepatito B atveju antikūnai išlieka visą gyvenimą. Geriausia apsauga nuo hepatito B yra vakcinacija. Vakcinacija nuo hepatito B apsaugo ir nuo hepatitko D. Suaugusiems, planuojant vakcinaciją, rekomenduojama atlikti tyrimus, siekiant įvertinti, ar nebuvo kontakto su virusu.
Hepatito C infekcija yra identifikuota tik 1989 m. Jau seniau buvo nuomonių, kad egzistuoja virusas, kitoks nei B ar A, hepatitas buvo vadinamas ne A/ne B hepatitu. Lietuvoje HCV antikūnų diagnostika įdiegta tik 1993 m. Užsikrėtusiems kraujo serume aptinkami antikūnai prieš hepatito C virusą. Nustačius aktyvią infekciją, yra skiriamas pangenotipinis gydymas, kuris yra labai efektyvus. Užsikrėtus hepatito C virusu, antikūnai prieš HCV (anti-HCV) išlieka kraujo serume visą gyvenimą net ir tuo atveju, kai pacientas pasveiksta savaime ar po antivirusinio gydymo.
Hepatito A infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis kliniškai pasireiškiančia arba besimptome šios ligos forma. Hepatito A virusas yra randamas sergančio asmens išmatose. Virusas iš organizmo su išmatomis pradeda išsiskirti praėjus 1-2 savaitėms po užsikrėtimo, tuo tarpu ligos požymiai pasireiškia vidutiniškai tik po 28 d. nuo užsikrėtimo. Taigi, keletą savaičių iki geltos atsiradimo užsikrėtęs žmogus pats to nežinodamas platina užkratą. Persirgus susiformuoja ilgalaikis imunitetas ir aptinkami anti-HAV IgG antikūnai. Vakcinacija rekomenduojama vykstantiems į endemines šalis ir rizikos grupių darbuotojams.
Hepatito D diagnostikai – dabartiniu metu yra atliekami tyrimai, siekiant įvertinti hepatito D paplitimą, jo įtaką hepatito B ligos sunkumui bei galimą įtaką epidemiologiniam procesui.
Hepatito E diagnostika – dažniausiai tiriami iš endeminių regionų grįžę simptomus turintys asmenys bei tam tikrų profesinių rizikos grupių atstovai.
Hepatito prevencija
- Skiepai nuo hepatito A ir B yra saugiausias ir efektyviausias būdas apsisaugoti. Hepatito B vakcina skiriama ir kūdikiams, rikos grupių asmenims.
- Asmens higiena, rankų plovimas po tualeto, prieš valgant – padeda išvengti hepatitų A ir E.
- Vengti nešvaraus, užteršto maisto, ypač keliaujant į endemines zonas.
- Nevartoti narkotikų.
- Naudoti apsaugos priemones lytinių santykių metu.
- Atsisakyti arba mažinti alkoholio vartojimą.
Informacija paruošta pagal https://nvspl.lrv.lt/lt/naujienos/virusiniai-hepatitai-ir-ju-laboratorine-diagnostika-SBK/ ir https://www.manodaktaras.lt/naujienos/hepatitas-simptomai-priezastys-gydymas-29235 informacijos šaltinius
Spausk "Facebook" ir persiųsk šią žinią visiems savo draugams!!!
