Kas yra ligos sukėlėjas?
Infekcijos sukėlėjas yra B19 parvovirusas.
Parvovirusai yra vieni mažiausių DNR virusų, infekuojančių žinduolių ląsteles. Šios virusų šeimos Parvoviridae pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio Parvum, kuris reiškia mažas – apvalkalo neturinčių virionų dydis tik apie 22 nm, o genomo dydis yra 5596 nukleotidai. Žinomi penki žmones infekuojantys parvovirusai: parvovirusas B19 (B19V), žmogaus bokavirusai (HBoV), Parv4, dependovirusai bei žmogaus protoparvovirusai (bufavirusas (BuV), tusavirusas (TuV) bei kutavirusas (CuV). Žmonėms patogeniški yra tik du – tai B19V ir HBoV, daugiausia ištirtas B19.
Parvovirusas B19 yra patogeniškas tik žmogui ir paplitęs visame pasaulyje.
Kaip užsikrečiama parvovirusu?
Kliniškai pasireiškiančios infekcijos dažniausios mokyklinio amžiaus vaikams (apie 70% atvejų nustatomi 5–15 metų amžiaus grupėje), tačiau galimybė susirgti išlieka ir vėlesniame amžiuje (iki 80% senyvo amžiaus asmenų kraujyje nustatomi antikūnai prieš B19 viruso baltymus). Sergamumui būdingas sezoniškumas – žiemos pabaigoje ir pavasarį jis didžiausias.
Parvovirusas B19 gali plisti:
Nuo žmogaus žmogui per:
Per kvėpavimo takų lašelius (seilės, skrepliai ar nosies gleivės),
Kraują arba kraujo produktus,
Buitinio kontakto metu.
Nėštumo metu (nuo motinos – kūdikiui).
Asmuo yra labiausiai užkrečiamas ankstyvoje infekcijos stadijoje, kai pasireiškia karščiavimas arba į peršalimą panašūs simptomai. Atsiradus vėlesniems simptomams, tokiems kaip bėrimas ir sąnarių skausmai, užkrečiamumo tikimybė maža, todėl dažniausiai saugu grįžti į darbą ar mokyklą. Žmonės, sergantys parvovirusine B19 infekcija, kurių imuninė sistema nusilpusi, gali būti užkrečiami ilgesnį laiką.
Parvovirusu B19 užsikrečia tik žmonės, žmogus negali šiuo virusu užsikrėsti nuo naminių gyvūnų. Be to, naminiai gyvūnai negali užsikrėsti parvovirusu B19 nuo užsikrėtusio asmens.
Vaikai, sergantys infekcine eritema, neužkrės aplinkinių, nes bėrimai ir (ar) sąnarių pažeidimai indikuoja imuninių kompleksų susidarymą. Tokiais atvejais izoliacija nereikalinga. Aplastinės krizės, kuomet staiga sumažėja hemoglobino kiekis iki gyvybei grėsmingos ribos, atveju, pacientai gali užkrėsti aplinkinius ir atsiradus bėrimams, kadangi šios ligos atveju virusų buvimas kraujuje yra intensyvus. Rekomenduojama izoliacija, ji turėtų trukti apie savaitę, kol praeis karščiavimas, o su sergančiaisiais neturėtų kontaktuoti nėščios moterys ar imunosupresuoti pacientai. 20% užsikrėtimo atvejų yra besimptomiai.
Kokie yra parvovirusinės infekcijos simptomai?
Maždaug 2 iš 10 žmonių, užsikrėtusių šiuo virusu, simptomų nejaučia. Vaikams ši infekcija pasireiškia infekcine eritema, suaugusiems, ypač moterims, dažnai būna ūminė poliartropatija su (be) bėrimo.
Infekcinė eritema arba „raudonųjų skruostų“ sindromas stebimas pusei infekuotų vaikų. Inkubacinis periodas apie 5-15 dienos. Laikotarpis nuo pirmųjų gresiančios ligos požymių iki visiškos jos pasireiškimo neišreikštas, apie 30 proc. atvejų būna galvos skausmas, subfebrili temperatūra ir viršutinių kvėpavimo takų infekcijos simptomai. Pagrindinis šios ligos požymis – bėrimai po prodrominio periodo. Pirma, ligai būdingas eriteminis veido bėrimas, dažnai apibūdinamas kaip „pliaukštelėjimo per skruostą“ bėrimas, po kurio atsiranda išsklaidytos raudonos odos dėmės, greitai plintančios nuo liemens iki galūnių. Vyresni vaikai ir suaugusieji kartais skundžiasi nesmarkiu niežuliu. Bėrimai praeina per 1–3 savaites, tačiau gali atsinaujinti pabuvus saulėje, pasportavus, nuo karščio ar streso.
Suaugusiems ir vyresniems paaugliams parvovirusas B19V dažnai sukelia artralgiją su sąnarių tinimu, šie simptomai dažniau pasireiškia moterims. Sąnarių sinoviniame skystyje kaupiasi antikūnų-antigenų kompleksai, kurie sukelia pažeidimus. Sąnarių pažeidimai būna simetriški, dažniausia pažeidžiami mažieji plaštakų ir pėdų sąnariai, simptomų trukmė – 1–3 mėnesiai, tačiau gali persistuoti ir ilgiau – keletą mėnesių ar net metus.
Sergant infekcija, sukelta parvoviruso B19V, sveikiems žmonėms eritrocitų kiekio sumažėjimas yra nežymus ir rimta anemija nesivysto. Pacientams, sergantiems lėtinėmis hematologinėmis ligomis, B19V gali sukelti ūmų, mirtinai pavojingą hemoglobino kiekio serume sumažėjimą.
Esant įvairiomis imunodeficitinėmis būklėmis (įgimti imunodeficitai, AIDS, limfoproliferacinės ligos, transplantacijų recipientai), pacientams, infekuotiems parvovirusu B19V, stebimi itin dideli viruso kiekiai kraujyje (>1012 virionų/ml), sumažėja eritrocitų gamyba.
Parvovirusas B19 gali infekuoti ir vaisių, jei motina neturi antigenų prieš sukėlėją. Pavojingiausias laikas apsikrėsti yra iki 20 nėštumo savaitės. Parvovirusas infekuoja vaisiaus kepenis, kadangi ankstyvose vaisiaus vystymosi stadijose, kepenyse intensyviai vyksta eritrocitų gamyba . Virusas vaisių pasiekia per placentą, sutrinka raudonųjų kraujo kūnelių gamyba, išsivysto anemija, o tai nulemia vandenę ar netgi persileidimą, manoma, kad šis virusas prisideda prie vaisiaus širdies nepakankamumo. Užsikrėtus antrąjį trimestrą, yra didžiausia tikimybė išsivystyti vaisiaus vandenei – šis virusas sukelia iki penktadalio visų vaisiaus vandenės atvejų.
Koks gydymas?
Dažniausiai pacientams, turintiems normalią imuninę sistemą, gydymo neprireikia. Persirgus susidaro imunitetas visam gyvenimui. Galimas simptominis gydymas – pacientams dėl sąnarių skausmo ir uždegimo. Eritrocitų gamybos sutrikimai, gydomi eritrocitų masės perpylimais. Imunosupresuotiems pacientams galimas gydymo variantas yra trumpalaikis imunosupresiją sukeliančio veiksnio nutraukimas, kuris gali padėti sergančiojo imuninei sistemai pačiai susidoroti su infekcija.
Prevencija
Vakcinos nuo šio viruso nėra ir poekspozinė IgG profilaktika nėščiosioms bei imunosupresuotiems pacientams nėra taikoma. Virusas gali plisti ir hematologiniu keliu, tad svarbu tirti donorų kraują dėl jame galimai esančio viruso.
Save ir kitus nuo parvoviruso B19 galima apsaugoti, laikantis kasdieninių prevencijos priemonių:
Dažnai plauti rankas muilu ir vandeniu,
Kosint ar čiaudint užsidengti burną ir nosį,
Vengti liesti akis, nosį ir burną,
Vengti artimo kontakto su sergančiais žmonėmis,
Likti namuose, kai sergama.
Straipsnis parengtas remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro informacija