Pedikulioze, arba utėlėtumu, vadinamas užsikrėtimas utėlėmis. Nors „pedikuliozė” gali reikšti įvairių kūno dalių apsikrėtimą utėlėmis priklausomai nuo jų rūšies, šis žodis dažniausiai vartojamas omenyje turint galvines utėles.
Apie utėles
Pilnai suaugusi utėlė būna sezamo sėklos dydžio. Besimaitindama ji 1 – 8 kartus dienoje praduria odą su mažu adatą primenančiu maitinimosi organu ir išskiria seiles, kurios sukelia niežulį. Utėlės nemėgta šviesos, paprastai bando slėptis šešėliuose.
Galvinės utėlės – žmonių ektoparazitai, visą gyvenimą praleidžiantys ant galvos odos ir mintantys tik žmonių krauju. Galvinės utėlės neperneša jokių ligų, kitaip negu kūno utėlės. Kūno utėlės gali platinti šiltinę. Kiaušinius deda prie drabužių, o ne plaukų, tai rodo neseną jų evoliucinę kilmę. Dar vienos iš utėlių – kirkšninės utėlės.
Suaugusios galvinės utėlės – mažos (1-3mm), plokščios, besparnės būtybės. Jų spalva pilka, tačiau po maitinimosi, suvartojusios kraujo, būna rausvos. Burna pritaikyta pradurti odą ir gerti kraują.
Patelė per dieną padeda tris keturis kiaušinius. Per savo gyvenimą – maždaug keturias savaites – ji gali padėti 50 – 150 kiaušinių. Kaušinius galvinės utėlės deda prie plauko pagrindo. Vėsiame klimate jie klijuojami per 1 cm nuo galvos paviršiaus, šiltame, ypač tropikuose – 15 cm arba dar toliau. Kad kiaušinis priliptų, patelė iš reprodukcinio organo išskiria klijus, kurie greitai kietėja.
Užsikrėtimas
Nepaisant tobulėjančių gydymo būdų bei aktyvios prevencijos, užkrėstumas galvinėmis utėlėmis yra gan stabilus. Be to, trūksta patikimesnių duomenų apie užsikrėtimo atvejus konkrečiose mokyklose ar konkrečiais metų laikais.
Nors utėlės neskraido ir nešokinėja, jos greitos ir judrios savo aplinkoje. Galvos utėlės plinta tiesioginio kontakto (ypač galva su galva) metu su užsikrėtusiuoju. Utėlėmis dažniausiai užsikrečia 3 – 13 m. amžiaus vaikai ir jų šeimos. Mergaitės užsikrečia 2– 4 kartus dažniau negu berniukai. Svarbūs užsikrėtimo veiksniai – vaikų skaičius šeimoje, dalinimasis plaukų šepečiais, rankšluosčiais, drabužiais, lovomis ir spintomis, plaukų plovimo įpročiai, vietiniai papročiai ir socialiniai ryšiai, sveikatos priežiūra tam tikroje srityje (pvz., mokykloje), socialinis ir ekonominis statusas.
Kūno utėlės plinta tiesioginio kontakto su kūnu, drabužiais ar kitu asmeniu metu, kuris jau turi utėlių. Gaktos utėlės plinta per artimą ryšį su užsikrėtusiuoju (paprastai nesaugius lytinius santykius).
Pedikuliozės požymiai
Norint aptikti gyvas utėles, reikia kruopščiai šukuoti visą galvos odą tankiomis šukomis. Užsikrėtimui būdingas simptomas – niežulys, kuris sustiprėja 3– 4 sav. po pradinio užsikrėtimo. Įkandimo reakcija labai lengva, įkandimai gali būti pastebimi ant kaklo. Kasantis pernelyg aktyviai, gali atsirasti pūslelinė ar piodermija.
Liga diagnozuojama aptikus utėles ar jų kiaušinėlius ant plaukų. Jei yra abejonių, užsikrėtusįjį reikėtų parodyti sveikatos specialistui. Jei įsitikinama, kad vaikas turi utėlių, tikrinama turėtų būti visa šeima.
Kaip išvengti pedikuliozės
Norint atsikratyti utėlių, reikia gydyti visus užsikrėtusiuosius. Utėlės naikinamos vaiko tėvų ar globėjų pastangomis. Tam tikslui skirti medikamentai perkami vaistinėje, jie naudojami griežtai laikantis vartojimo instrukcijų. Vaikams iki 5 m. amžiaus, alergiškiems ar turintiems odos pakenkimų vaikams rekomenduojama utėles šalinti mechaniniu būdu – tankiomis šukomis apie pusvalandį šukuoti plaukus, prieš tai suvilgius juos 4-5 proc. acto tirpalu arba sutepus majonezu
( šios priemonės padeda lengviau pašalinti ne tik utėles, bet ir glindas).Šukuojama kasdien dvi savaites iš eilės.
Išnaikinus utėles galvoje, būtina plauti ir dezinfekuoti patalynę, rūbus ir asmeninius daiktus (šukas, šepečius ir t.t.). Rūbus ir daiktus, kurių negalima plauti ar skalbti (paltai, kepurės, skrybėlės, kai kurie žaislai ir kt.), rekomenduojama išvalyti cheminio rūbų valymo valykloje. Daiktus, kurių negalima nei išskalbti, nei išvalyti cheminiu būdu, reikia sudėti į polietileno maišą, sandariai užrišti ir palikti dviem savaitėms ( per tą laiką visi parazitai žus).
Kaip valdyti pedikuliozę vaikų ugdymo įstaigose?
Siekiant pagerinti užkrečiamųjų ligų (tarp jų – ir pedikuliozės) epidemiologinės priežiūros organizavimą vaikų ugdymo įstaigose, rekomenduojama į ugdymo ar mokymo sutartį įtraukti pagal savo kompetenciją numatomas vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos bei kontrolės priemones.
Viena iš tokių priemonių yra pedikuliozės epidemiologinė priežiūra ir kontrolė. Tai atliekama remiantis galiojančiais įsakymais, higienos normomis bei pedikuliozės epidemiologinės priežiūros ir kontrolės metodinėmis rekomendacijomis (2007-06-20, ULPKC raštas Nr. 1.8-326 „Dėl pedikuliozės epidemiologinės priežiūros ir kontrolės metodinių rekomendacijų”).
Pagal galiojančius higienos normos HN 75:2010 „įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (Žin., 2010, Nr. 50-2454) reikalavimus, į ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigą draudžiama priimti sergančius ar (ir) turinčius užkrečiamųjų ligų požymių vaikus, taip pat turinčius utėlių ar glindų, o po ligos vaikas gali būti priimtas į įstaigą tik tėvams (globėjams) pateikus gydytojo pažymą (F 094/a ).
Siekiant užkirsti kelią pedikuliozės plitimui, vaikų ugdymo įstaigai rekomenduojama suformuoti utėlėtumo profilaktikos tvarką, kurios nuostatos turėtų būti įrašytos į vaikų ugdymo įstaigos veiklos planus ir vidaus tvarkos taisykles. Pagal šią tvarką organizuojamas tėvų raštiškas sutikimas vykdyti vaikų asmens higienos ir švaros patikrinimo procedūrą, inicijuojamas draudimas lankyti ugdymo įstaigą vaikams, užsikrėtusiems utėlėmis. Taip pat taisyklėse turėtų būti nurodyta, kad vaikas gali grįžti į kolektyvą tik tuomet, kai utėlės išnaikinamos. Ugdymo įstaiga gali pareikalauti iš tėvų ar globėjų raštiško patvirtinimo, kuriame nurodyta, kada ir kokiomis priemonėmis buvo pradėtas vykdyti utėlių naikinimas.
Kai tėvai piktybiškai nereaguoja į vaikų ugdymo įstaigos pranešimus apie pedikuliozę ir nesiima priemonių utėlių naikinimui, informuojamas vaikų ugdymo įstaigos socialinis pedagogas bei vaiko teisių apsaugos tarnyba. Kai kuriuos tėvelius glumina, kad atvedę vaiką į darželį ir mokyklą, jie turi pasirašyti sutartį, pagal kurią suteikiama teisė patikrinti vaikus dėl pedikuliozės. Gauti šį tėvų ar globėjų sutikimą įgalina Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 102-2317), neleidžiantis tikrinti nepilnamečių sveikatos ir higienos be raštiško tėvų sutikimo.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, vykdantis veiklą ugdymo įstaigoje, įsipareigoja atlikti ne tik periodinę vaikų apžiūrą dėl pedikuliozės, bet ir aptikęs pirmuosius židinius – nedelsiant reaguoti:
1. Aptikus pedikuliozę, informuojami vaiko tėvai, kad šie neleistų vaiko į mokyklą, kol nebus išgydyta liga. Teikia rekomendacijas kaip turėtų būti vykdomas gydymas.
2. Vaikas priimamas atgal į ugdymo įstaigą tik tuomet, kai pateikia pažymą (pvz. iš šeimos gydytojo ar raštišką tėvų patvirtinimą, kad pedikuliozės nėra, ir kokiu būdu, kokiomis priemonėmis susidorota su utėlėmis) įrodančią utėlėtumo panaikinimą.
3. Jeigu tėvai, piktybiškai atsisako gydyti vaiko ir nesutinka su esama situacija, visuomenės sveikatos specialistas apie susidariusią padėtį informuoja socialinį darbuotoją, mokyklos administraciją bei vaiko teisių apsaugos instituciją.
4. Pastebėjus masinį užsikrėtimą mokykloje (pvz. užsikrėtusi visa klasė), surenkama informacija apie sergančius mokinius (Vardas, pavardė, klasė), ir gavus tėvelių sutikimą, apie tai nedelsiant informuojamas Visuomenės sveikatos centras, kad operatyviai būtų stabdomas galimas tolesnis pedikuliozės plitimas ugdymo įstaigoje.