Rugsėjo 27 d. išaiškėjo rašinio nugalėtojai:
Pirmoji vieta atiteko Viktorijai Jenciūtei – Lizdeikos gimnazija
Anrąja ir trečiąja vietomis pasidalino Roberta Gilytė – Šeduvos gimnazija ir Roberta Samolytė – Gražinos pagrindinė mokykla.
Pirmosios vietos rašinys:
Vaidinimas baigėsi, o gyvenimas, deja, ne…
Mokykla tarsi Venecijos kaukių festivalis, nes kiekvienas čia susikuria kuo įspūdingesnę kaukę ir nešioja ją dieną iš dienos, taip dalyvaudami Amžinajam Mokyklos Teatre. Jame spektaklis niekada nesibaigia. Keičiasi tik aktoriai. Kam to reikia? – paklausyt manęs. Atsakysiu: tam, kad nuslėptum tikrą save, kad prisiderintum prie bendraklasių, mokytojų, tėvų, galiausiai, kad išgyventum tą žiaurių socialinį spektaklį, kurį Tau pakiša dėdulė Gyvenimas. Kaip tau seksis atlikti vaidmenį ir kokį pėdsaką paliksi ar jo nenusineš laiko rūkas, priklausys tik nuo Tavęs.
Buvau viena iš tų, kuri kiekvieną rytą prieš eidama į mokyklą užsidėdavo kaukę. Toji kaukė paslėpdavo tikrą mane ir mano jausmus. Tapdavau šalta, ironiška, apatiška kitų problemoms asmenybe, gyvenanti tik dėl savęs, stebinti viską iš šalies, praeinanti pro šalį bei neužjaučiantį primušto moksliuko, nes anas neatliko ketverių ar penkerių namų darbų, kuriuos liepė atlikti klasę valdantį grupė. Buvau tokia iki vienos dienos, kuri pakeitė mano gyvenimą.
Klasė, kurioje mokiausi, nėra ir niekada nebuvo tinginių ar nevykėlių, kokios yra dauguma, eilinių mokyklų. Mes buvome kitokie. Visi, kurie mokėmės, buvome turtingų tėvelių vaikučiai, išlepinti ir patys nebežinantys ko norime. Nieko nereikšdavo paskleisti gandų apie geriausią draugą visoje mokykloje, o kitą dieną – jau vėl geriausi draugai, vėl neišskiriami, kaip kokia plieno grandine surakinti. Kitos klasės mokykloje mūsų vengdavo, stengdavosi neturėti jokių reikalų su mumis, kad žiūrėk, jog kur neįveltume, jei tik tai pasirodys naudinga. Į tokią „grynakraujų” (taip vadinom vieni kitus) klubą, atėjo visai paprastas vaikinukas. Tai buvo didžiausia nesėkmė jo ir taip nelaimingame gyvenime.
Rojus – toks buvo vaikino vardas, kurį ėmė „grynakraujų” kompanija engti, vos tik jis spėjo peržengti slenkstį. Sužinoję, kad naujasis bendraklasis nėra turtuolių sūnus (va, Jėzau, Marija! Siaubų siaubas, ne kitaip. ), o tik paprastos valytojos vaikas, kuris pateko į mūsų klasę, nes kitose nebebuvo vietos. Rojus buvo vienintelis klasėje neturėjęs kuo pasigirti: tėvai nebuvo nei diplomatai, nei verslininkai. O ir keliones matė kaip savo ausis. Niekada nebuvo užsienyje, nors lankė pirmąją gimnazijos klasę. Nors neturėjo to, ką turėjom mes, pasižymėjo puikiu protu ir jį mokytojai ėmė labiau vertinti nei kai kuriuos iš mūsų. Tik ir girdėjom: „Vaikai, turėtumėte imti pavyzdį iš Rojaus. Jis – puikus mokinys ir labai išmintingas.” Pirmą, antrą ir trečią kartą visa tai atrodė gal ir juokinga, bet kai viskas virto kasdienybė, mes tiesiog pašėlom! Pašėlom ir susivokėm, kad reikia Rojui suorganizuoti tikrą ,,Rojų”.
Koks buvo Rojui organizuotas ,,Rojus”? – dabar svarstote Jūs. Ogi paprastas. Ignoruodavome jį, laidydavom šiukšles, patraukdavom kėdę, kai jis sėsdavosi, primušdavom ir panašiai. Mums buvo smagu. Jis tyliai kentėjo. Stebėjomės, kodėl tyli, nesisako. Bėgo laikas, nesikeitėm.
Atėjus į ketvirtąją gimnazijos klasę, atrodė, kad viskas po senovei. Bet taip nebebuvo. Vienas suolas buvo tuščias, o klasėje degė žvakutė. Supratome be žodžių. Rojaus nebebuvo ne tik klasėje, jo nebebuvo visai. Neištvėręs patyčių jis pasitraukė. Iš Mokyklos Spektaklio. Palikdamas laišką, kuriame sužinojau, kad vargšelis buvo mane įsižiūrėjęs ir tikėjosi sulaukt pagalbos, o aš… nieko nedariau. Buvau abejinga, bejausmė. Pasibjaurėjau savimi. Ėmiau drėksti nuo veido tą purviną kietuolės kaukę, kuri sugriovė Rojaus gyvenimą. Neilgai trukus palikau klasę.
Dabar bandau atsikratyt šlykštaus kaltės jausmo, o Jūsų prašau vieno: neleiskit kaukėms užgožti Žmogiškumo.
Viktorija Jenciūtė, 2B kl. Lizdeikos gimnazija.
Spausk "Facebook" ir persiųsk šią žinią visiems savo draugams!!!
