Vakcina – tai medicininis preparatas, skirtas įgyti imunitetui nuo infekcinės ligos. Imituodamas natūralią infekciją, šis preparatas parodo imuninei sistemai ligos sukėlėją, prieš kurį imuninė sistema pagamina antikūnus ir kitus gynybos mechanizmus. Skiepai laikomi vienu didžiausių medicinos atradimų, padėjusių suvaldyti mažiausiai 10 pavojingų ligų, kurios kasmet nusinešdavo tūkstančius gyvybių. Tačiau šis atradimas iki šiol sulaukia ir bene daugiausiai priešininkų.
Nuo senų laikų žmonija stengėsi kovoti su daugeliu neišgydomų ligų. Viduramžiais blogos higienos ir sanitarijos sąlygos, karai ir badas buvo įvairių ligų plitimo priežastis. Tuomet kovai su infekcinėmis ligomis nebuvo nei vakcinų, nei vaistų, tad pagalba sergančiajam buvo tik slauga. Raupai Kinijoje ir Indijoje siautė jau 1000 metų prieš Kristų. Todėl kinai pirmieji XI amžiuje pastebėjo, kad sveikus asmenis užkrėtus nuo nesunkiai sergančių ar sveikstančių, pastarieji daugiau neužsikrečia. Šį būdą jie pavadino varioliacija (lot. „variola” – raupai). Liaudies gydytojai išdžiūvusį raupų pūlinukų turinį ar sudžiūvusius šašus (dabar tai būtų vadinama kaip antigenas) įtrindavo į sveiką žmogaus odą, gleivinę ar įpūsdavo į nosį. Varioliacija, kaip metodas, greitai atkeliavo į Turkiją, o 1721 metais dėka anglų aristokratės ir rašytojos ledi Meri Vortli Montagiu – ir į Europą. Ji, gyvendama Turkijoje, susižavėjo puikiais kovos su raupais rezultatais ir 1718 metais varioliacijos būdu paskiepijo savo penkerių metų sūnų. Empiriniais stebėjimais paremta varioliacija dėl dažnų komplikacijų plačiai nepaplito. XVIII amžiaus viduryje anglas D. Setonas pasiūlė saugesnį būdą, kai pūlius inokuliacijai pradėta imti ne iš raupais sergančių, bet iš sveikiems paskiepytiems žmonėms atsiradusių pustulių. Tačiau ir šis metodas nepasiteisino ir nepaplito, nes trūko žinių apie ligų epidemiologiją, jų patogenezę, gydymą.
„Imunologijos tėvu“ yra laikomas anglų gydytojas Edvardas Dženeris, kuris 1780-ųjų pabaigoje pastebėjo panašumą tarp žmonių ir karvių raupų. Kai melžėjos papasakojo, kad užsikrėtusios karvių raupais nesusirgdavo žmonių raupais, jis stebėjo šiuos žmones ir įsitikino, kad tai tiesa. 1796 metais E. Dženeris atliko savo garsųjį eksperimentą, kuris, pasak kai kurių šaltinių, išgelbėjo daugiau gyvybių nei bet kurio kito mokslininko veikla. Bet tai, kaip šis darbas buvo atliktas, šių laikų medicinoje susilauktų labai mažai pagyrų – greičiausiai už tokius bandymus mokslo visuomenė imtųsi gal net ir Linčo teismo. O tais laikais, XVIII a. pabaigoje, E. Dženerio eksperimentas buvo tiesiog revoliucinis, ir jo etiškumas nebuvo labai kvestionuojamas.
Tais laikais raupais užsikrėsdavo 60 proc. žmonių, liga sunaikindavo 20 proc. populiacijos. Stebėjimai bylojo, jog kiek rečiau už visus kitus raupais suserga melžėjos. Nepatvirtinti duomenys paskatino E. Dženerį drastišku metodu – žmogui suleidžiant karvių raupų substancijos – patikrinti hipotezę, kad užsikrėtus lengvesne karvių raupų forma, žmogus nebeserga mirtinais žmogiškais raupais. 1796 metais iš melžėjos Saros Nelmer rankos pūlingų pūslelių jis ištraukė šiek tiek pūlinio. Melžėja, kaip manoma, raupais užsikrėtė nuo karvės. Šie pūliniai tą pačią dieną į abi rankas buvo sušvirkšti sveikam aštuonerių metų berniukui Džeimui Filipui (jis buvo E. Dženerio sodininko sūnus). Berniukui pakilo temperatūra, pablogėjo savijauta, bet liga nebuvo sunki. Vėliau berniukui buvo atlikta variolacijos (angl. „variola“ – raupai“) procedūra – sušvirkšta mažesnio pavojingumo žmonių raupų viruso. Po variolacijos nebuvo pastebėta jokių raupų simptomų. Vėliau berniukas vėl buvo veikiamas žmogiškais raupais, bet vis tiek išliko atsparus ligai ir nesusirgo. Po ilgalaikių empirinių stebėjimų ir eksperimento E. Dženeris padarė išvadą, kad skiepijimas karvių raupais gali apsaugoti nuo tikrųjų raupų. Tai buvo pirmasis kryžminio imuninio atsako demonstracinis atvejis, parodantis efektyvų apsaugos nuo raupų kelią.
Praėjus 44 metams Didžiojoje Britanijoje oficialiai buvo atsisakyta iki tol taikytos variolacijos praktikos – žmonių užkrėtimo lengvesne žmogiškų raupų formos – ir pereita prie kur kas saugesnės vakcinacijos – užkrėtimo karvių raupais. Beje, žodis „vakcina“ yra kilęs iš žodžio „vacca“ (lot. – „karvė“). Taip vakcinacija tapo populiari visoje Europoje ir Lietuvoje. Nors dabartiniu požiūriu vakcinos supratimas skiriasi nuo E. Dženerio laikų, visgi, vakcinos yra pirmasis ir labai svarbus imunologijos, kaip atskiros mokslo šakos, laimėjimas. Dėl vakcinų ir kitų kovos būdų žmonės neserga kai kuriomis užkrečiamosiomis ligomis, tokiomis kaip maras, raupai ir kitomis.
Spausk "Facebook" ir persiųsk šią žinią visiems savo draugams!!!
