Prostata arba priešinė liauka, yra tarp šlapimo pūslės ir šlaplės, priešais tiesiąją žarną, apgaubia šlapimtakį. Priešinės liaukos pagrindinė funkcija palaikyti spermatogenezę, skatinti spermių judėjimą ir ejakuliaciją. Tai pat prostata tiekia spermatozoidams didžiausią kiekį sekreto prieš pat ejakuliaciją. Ši liauka panašaus dydžio ir formos su lig graikiniu riešutu. Prostatos dydis išlieka maždaug toks pat arba padidėja.
Prostatos vėžys – tai prostatos (priešinės liaukos) piktybinė liga, kuria susergama dėl įvairių genų pakitimų: ląstelės pakinta, praranda normalias savybes, pradeda nekontroliuojamai daugintis. Tam gali turėti įtakos ir lytinių hormonų pokyčiai. Ilgainiui gali atsirasti metastazės: limfa ir krauju vėžio ląstelės patenka į kitus organus, ten įsitvirtinusios pradeda daugintis ir juos ardyti. Prostatos vėžio simptomai: pasunkėjęs šlapinimasis (susilpnėjusi, susiaurėjusi šlapimo srovė), padažnėjęs šlapinimasis (ypač naktį), skausmas šlapinimosi metu, šlapinimasis su krauju, tuštinimosi pakitimai, kūno masės mažėjimas, pykinimas, apetito stoka. Prostatos vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga, paprastai nustatoma vyrams, sulaukusiems daugiau nei 50 metų.
RIZIKOS FAKTORIAI
Amžius. Atvejų, kada prostatos vėžiu suserga jaunesni negu 40 metų vyrai pasitaiko labai retai, tačiau nuo 50 metų rizika susirgti prostatos vėžiu smarkiai išauga. 6 iš 10 prostatos vėžio atveju yra nustatoma vyrų tarpe, kuriems virs 65 metų.
Paveldėjimas. Dažni prostatos vėžio atvejai nustatomi šeimos nariams (perduodami iš kartos į kartą). Tikimybė susirgti prostatos vėžiu asmeniui, kurio tėvas ar brolis serga ar sirgo prostatos vėžiu išauga dvigubai. Rizika gali dar išaugti jeigu ir artimi giminaičiai serga ar sirgo prostatos vėžiu.
Nutukimas. Nustatyta, kad nutukę vyrai turi didesnę tikimybę susirgti prostatos vėžiu.
Rūkymas. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad rūkantiems vyrams išsivysto agresyvesnė vėžio forma negu nerūkantiems. Taip pat nustatyta, kad rūkančių vyrų mirtingumas nuo prostatos vėžio yra didesni negu nerūkančių.
Kiti pridisponuojantys veiksniai: ilgalaikis alkoholio vartojimas, mažas vaisių ir daržovių vartojimas.
DIAGNOSTIKA
Didesnė tikimybė, jog prostatos vėžys bus aptiktas laiku (t.y., kada ligonį dar galima pagydyti), yra tada, kai kartu su tyrimu pirštu per tiesiąją žarną (digitalinis rektalinis tyrimas, DRT) kartu atliekamas ir PSA kiekio nustatymas. Jei PSA kiekis truputį viršija viršutinę normos ribą, tai tikimybė, kad ligonis serga prostatos vėžiu yra 20-25 %. Jeigu PSA kiekis yra žymiai didesnis (>10 ng/ml), tai priešinės liaukos vėžio tikimybė yra virš 50 %. Taigi, kuo yra didesnis PSA kiekis kraujyje, tuo didesnė ir prostatos vėžio tikimybė. Tačiau ligonis turi žinoti, kad dažnai vien PSA tyrimu neįmanoma atskirti neišplitusio prostatos vėžio nuo priešinės liaukos pagrinde besivystančios GPH. Šiuo atveju diagnozei patikslinti reikia atlikti prostatos biopsiją ultrasonografijos per tiesiąją žarną kontrolėje.
*Parengta pagal: Kirby R.S., McConnell J.D. „Fast Facts“- Benign Prostatic Hyperplasia, 2005 Health Press Limited, Oxford.
PREVENCIJA
Nors pagrindiniai pridisponuojantys veiksniai (amžius, paveldimumas) negali būti kontroliuojami, tačiau yra veiksnių, kurie padeda sumažinti riziką susirgti prostatos vėžiu. Reguliarus fizinis aktyvumas, svorio kontrolė, vaisių ir daržovių vartojimas. Prevencijoje labai svarbu diagnozuoti ligą kuo anksčiau. Diagnozavus lokalų ar išplitusį už prostatos vėžį bet kurioje jo stadijoje tikimybė išgyventi bent penkerius metus lygi beveik 100 proc., tačiau nustačius jau išplitusio vėžio forma tikimybė išgyventi bent jau penkerius metus sumažėja iki 28 proc.